Vertimai ir kiti kalbiniai sprendimai čekų kalba

Čekų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų grupei, o visame pasaulyje ja kalba apie 11,5 mln. žmonių. Tai seniausia iš slavų kalbų. Čekų kalba yra Čekijos Respublikos valstybinė kalba, ja taip pat kalbama JAV, Austrijoje, Kanadoje, Slovakijoje ir Vokietijoje. Čekų kalba yra viena iš 23 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Čekijoje šia kalba kalba 96 % gyventojų.

Čekų kalba turi tris pagrindines tarmių grupes – čekų, hanakiečių ir lachų, kurios dar skirstomos į kelis pogrupius. Skiriamos keturios tarmės: bohemiečių, cešyno Silezijos (vartojama pietų Lenkijoje ir taip pat laikoma lenkų kalbos tarme su stipria čekų įtaka), moravų ir silezų.

Čekų kalbos ištakos siekia X a., kai ji, kaip ir kitos slavų kalbos, pradėjo formuotis iš bendros senųjų slavų gimtosios kalbos.

Iki XIII a. pabaigos čekai naudojo lotynišką abėcėlę be jokių pakeitimų, tačiau didėjant tekstų kiekiui buvo sukurta rašymo sistema, kuri tiksliau žymėjo čekų kalbai būdingus garsus, neturinčius atitikmenų lotynų abėcėlėje. Jie buvo pradėti naudoti XV a. pradžioje. Keletą šimtmečių lygiagrečiai buvo vartojami digrafai (tą patį garsą reiškiančios raidžių poros) ir raidės su diakritiniais ženklais. Dabartinėje čekų kalboje taip pat yra diakritinių ženklų sistema, tačiau vienintelis išlikęs digrafas yra „-ch“.

XIV–XVI a. čekų literatūrinė kalba vystėsi centrinės Bohemijos arba Prahos tarmės pagrindu, tačiau XVIII a. ji vystėsi sparčiau ir tapo tokia, kokią pažįstame šiandien.

Pirmoji knyga čekų kalba buvo išspausdinta 1468 m. Tai taip pat pirmoji knyga, išleista slavų kalba. Pirmoji gramatikos knyga buvo išleista 1533 m. 17. Po Reformacijos judėjimo Čekijoje nuslopinimo XVII a., lotynų kalba vėl tapo dominuojančia rašto kalba. Čekiškai spausdintos knygos buvo naikinamos, o slapta publikuoti tekstai perrašomi į rankraščius.

Dėl istorinių priežasčių šiuolaikinėje Čekijos teisėje galioja gana griežtas kalbos įstatymas – Čekijoje tiek oficialioji, tiek žiniasklaidos komunikacija vyksta tik čekų kalba. Parengtos veiksmingos čekų kalbos programos atvykėliams, kurios už simbolinį mokestį siūlomos visuose didžiuosiuose miestuose. Tik keli valstybiniai universitetai ir atskiri fakultetai (gamtos ir technikos srities) siūlo kursus anglų kalba.

Literatūrinė čekų kalba labai skiriasi nuo šnekamosios čekų kalbos. Raštas pagrįstas lotynų abėcėle, kurią sudaro 42 grafemos, įskaitant raides su diakritiniais ženklais. Čekiška rašyba iš esmės yra fonetinė – kiekvieną garsą atitinka tam tikra raidė. Abėcėlę sudaro: A, A, B, C, C, D, D, E, E, Ě, F, G, H, Ch, I, Í, J, K, L, M, N, Ň, O, Ó, P, Q, R, Ř, S, Š, T, Ť, U, Ú, Ů, V, W, X, Y, Ý, Z, Ž. Čekai dvigubus priebalsius žodžio viduryje taria trumpai, pvz., Anna [ana]. Kai kuriuos čekiškus žodžius užsieniečiams labai sunku ištarti dėl priebalsių junginių. Kalba turi gerai išvystytą linksniuočių ir asmenavimo sistema, o žodžių tvarka sakinyje yra gan laisva.

Daiktavardžiai kaitomi gimine, skaičiumi ir linksniais. Čekų kalboje yra trys giminės: niekatroji, moteriškoji ir vyriškoji. Yra septyni linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas. Kai kurie daiktavardžiai turi tik vienaskaitos formą, kai kurie – tik daugiskaitos, o kai kurie daiktavardžiai (daugiausia kūno dalių pavadinimai, kurie sudaro poras) yra senosios daugiskaitos formos likučiai.

Čekų kalboje skiriami kieto ir minkšto tipo daiktavardžiai. Kieto tipo daiktavardžiai – tai daugiausia daiktavardžiai, kurių šaknis baigiasi kietuoju priebalsiu, o minkšto tipo daiktavardžiai – tai daiktavardžiai, kurių šaknis baigiasi minkštuoju priebalsiu. Vyriškosios giminės daiktavardžiai skirstomi kitaip – skiriami daiktavardžiai, kuriais vadinamos gyvos būtybės, ir daiktavardžiai, kuriais vadinami daiktai.

Čekų kalboje skoliniai paprastai pritaikomi pagal šios kalbos darybos principus. Yra trys būdvardžių lyginamieji laipsniai; bendriausias laipsnis taip pat vartojamas kokybei sumažinti.

Čekų kalboje kirtis yra pastovus, o pirmasis skiemuo visada kirčiuojamas. Nelyginiai skiemenys daugiaskiemeniuose žodžiuose kirčiuojami pagalbiniu kirčiu. Yra kelios išimtys, kai žodis nekirčiuojamas – tai trumposios asmeninio įvardžio formos ir pagalbinio veiksmažodžio „būti“ formos.

Čekiškai ir slovakiškai kalbantys žmonės lengvai supranta vieni kitus, nes jų kalbos labai panašios.

Kalbos kodas ISO 639-1: cs