Tulkojumi un citi valodu risinājumi
čehu valodā

1

Ieškote kalbinių sprendimų čekų kalba? Susisiekite su mumis!

Kokybės ir nuoseklumo garantija, patvirtintaISO sertifikatais

Mūsų projektų vadovai kalba latvių, rusų, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis

99 % klientų pasiūlymą gauna greičiau nei per 15 minučių

Daugiau nei 3 000 kalbos specialistų ir gimtakalbių

Daugiau nei 98 % klientų norėtų mus rekomenduoti savo draugams ir partneriams

Kasmet mūsų biure išverčiama daugiau kaip 16 milijonų žodžių.

SPRENDIMAI, KURIE DAŽNIAUSIAI TEIKIAMI IŠ / Į ČEKŲ KALBĄ:

ČEKŲ KALBOS KOMBINACIJOS:

latvių–čekų; čekų–latvių; estų–čekų; čekų–estų; lietuvių–čekų; čekų–lietuvių; rusų–čekų; čekų–rusų; lenkų–čekų; čekų–lenkų; ukrainiečių–čekų; čekų–ukrainiečių; anglų–čekų; čekų–anglų; vokiečių–čekų; čekų–vokiečių; ispanų–čekų; čekų–ispanų; prancūzų–čekų; čekų–prancūzų; italų–čekų; čekų–italų; danų–čekų; čekų–danų; švedų–čekų; čekų–švedų; norvegų–čekų; čekų–norvegų; suomių–čekų; čekų–suomių ir kt.

ČEKŲ KALBOS FAKTAI

Čekų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų grupei, o visame pasaulyje ja kalba apie 11,5 mln. žmonių. Tai seniausia iš slavų kalbų. Čekų kalba yra Čekijos Respublikos valstybinė kalba, ja taip pat kalbama JAV, Austrijoje, Kanadoje, Slovakijoje ir Vokietijoje. Čekų kalba yra viena iš 23 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Čekijoje šia kalba kalba 96 % gyventojų.

Čekų kalba turi tris pagrindines tarmių grupes – čekų, hana ir lahu, kurios dar skirstomos į kelis pogrupius. Skiriamos keturios tarmės: bohemiečių, cešyno Silezijos (vartojama pietų Lenkijoje ir taip pat laikoma lenkų kalbos tarme su stipria čekų įtaka), moravų ir silezų.

Čekų kalbos ištakos siekia X a., kai ji, kaip ir kitos slavų kalbos, pradėjo formuotis iš bendros senųjų slavų gimtosios kalbos.

Iki XIII a. pabaigos čekai naudojo lotynišką abėcėlę be jokių pakeitimų, tačiau didėjant tekstų kiekiui buvo sukurta rašymo sistema, kuri tiksliau žymėjo čekų kalbai būdingus garsus – garsus, neturinčius atitikmenų lotynų abėcėlėje. Jie buvo pradėti naudoti XV a. pradžioje. Keletą šimtmečių lygiagrečiai buvo vartojami digrafai (tą patį garsą reiškiančios raidžių poros) ir raidės su diakritiniais ženklais. Dabartinėje čekų kalboje taip pat yra diakritinių ženklų sistema, tačiau vienintelis išlikęs digrafas yra -ch.

XIV–XVI a. čekų literatūrinė kalba vystėsi centrinės Bohemijos arba Prahos tarmės pagrindu, tačiau XVIII a. ji sparčiau vystėsi ir tapo tokia, kokią pažįstame šiandien.

Pirmoji knyga čekų kalba buvo išspausdinta 1468 m. Tai taip pat pirmoji knyga, išleista slavų kalba. Pirmoji gramatikos knyga buvo išleista 1533 m. 17. Praėjus šimtmečiui po Reformacijos judėjimo Čekijoje nuslopinimo, lotynų kalba vėl tapo dominuojančia rašto kalba. Čekiškai spausdintos knygos buvo naikinamos, o slapta publikuoti tekstai perrašomi į rankraščius.

Dėl istorinių priežasčių šiuolaikinėje Čekijos teisėje galioja gana griežtas kalbos įstatymas – Čekijoje tiek oficialioji, tiek žiniasklaidos komunikacija vyksta tik čekų kalba. Parengtos veiksmingos čekų kalbos programos atvykėliams, kurios už simbolinį mokestį siūlomos visuose didžiuosiuose miestuose. Tik keli valstybiniai universitetai ir fakultetai (mokslo ir technikos) siūlo kursus anglų kalba.

Čekijos literatūrinė kalba labai skiriasi nuo šnekamosios čekų kalbos. Raštas pagrįstas lotynų abėcėle, kurią sudaro 42 grafemos, įskaitant raides su diakritiniais ženklais. Čekiška rašyba iš esmės yra fonetinė – kiekvieną garsą atitinka tam tikra raidė. Abėcėlę sudaro: A, A, B, C, C, D, D, E, E, Ě, F, G, H, Ch, I, Í, J, K, L, M, N, Ň, O, Ó, P, Q, R, Ř, S, Š, T, Ť, U, Ú, Ů, V, W, X, Y, Ý, Z, Ž. Čekai dvigubus sąskambius žodžio viduryje taria trumpai, pvz., Anna [ana]. Kai kuriuos čekiškus žodžius ne gimtakalbiams labai sunku ištarti dėl sąskambių sutankinimo. Kalba turi gerai išvystytą linksnių ir galūnių sistemą, o žodžių tvarka sakinyje yra gana laisva.

Daiktavardžiai turi giminę, skaičių ir linksniavimą. Čekų kalboje yra trys lytys: nekatroji, moteriškoji ir vyriškoji. Yra du skaičiai – daugiskaita ir vienaskaita. Yra septynios galūnės: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas. Kai kurie daiktavardžiai yra vienaskaitos, kai kurie – daugiskaitos, o kai kurie daiktavardžiai (daugiausia kūno dalių pavadinimai, kurie sudaro poras) yra senosios daugiskaitos formos likučiai.

Čekijoje skiriami kieti ir minkšti daiktavardžiai. Kieti daiktavardžiai – tai daugiausia daiktavardžiai, kurių šaknis baigiasi kietuoju sąskambiu, o minkšti daiktavardžiai – tai daiktavardžiai, kurių šaknis baigiasi minkštuoju sąskambiu. Vyriškosios giminės daiktavardžiai išdėstyti kitaip – skiriami daiktavardžiai, kuriais vadinamos gyvos būtybės, ir daiktavardžiai, kuriais vadinami daiktai.

Čekų kalbos skoliniai paprastai pritaikomi pagal tos kalbos darybos principus. Yra trys būdvardžių lyginamieji laipsniai; bendriausias laipsnis taip pat vartojamas kokybei sumažinti.

Čekų kalboje akcentas yra nuolatinis, o pirmasis skiemuo visada pabrėžiamas. Daugiaskiemenių žodžių nelyginiams skiemenims pabrėžti naudokite pagalbinį akcentą. Yra kelios išimtys, kurios niekada nekeliamos – tai trumposios asmeninio įvardžio formos ir pagalbinio veiksmažodžio „būti“ formos.

Čekiškai ir slovakiškai kalbantys žmonės lengvai supranta vieni kitus, nes jų kalbos labai panašios.

Kalbos kodas ISO 639-1: cs