Vertimai ir kiti kalbiniai sprendimai suomių kalba

Suomių kalba priklauso Baltijos jūros finougrų kalbų šeimai. Tai valstybinė Suomijos kalba ir viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Suomių kalba Švedijoje yra mažumos kalba.

Pasaulyje – JAV, Estijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Švedijoje – suomiškai kalba apie 5,23 mln. žmonių.

Suomių kalba yra gimininga estų ir lyvių kalboms ir turi dvi tarmių grupes – vakarų ir rytų, kurios dar skirstomos į septynis pogrupius. Suomių literatūrinės kalbos pagrindą sudaro šalies vakarų tarmė.

Suomių kalbos raidai įtakos turėjo istorinė situacija Suomijoje. Nuo XIII a. iki 1809 m., kai ši teritorija priklausė Švedijos karalystei, buvo jaučiama stipri švedų kalbos įtaka, o kai teritorija priklausė Rusijos imperijai, į kalbą pateko daug rusicizmų. Po suomių nacionalinio atgimimo, ypač 1920–1940 m., suomių literatūra suklestėjo: buvo išleista pirmoji suomių kalbos gramatika, įkurta Suomių literatūros draugija, sukurti žodynai.

1863 m. Suomijoje suomių kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas, tačiau dar XX a. pradžioje, pavyzdžiui, parduotuvių pardavėjai į žmones vis dar kreipdavosi švediškai.

XIII a. datuojami seniausi rašytiniai dokumentai– rankraščiai. Pirmoji spausdinta knyga Suomijoje buvo 1543 m. išleista M. Agricolos „Abėcėlė“. Iki XIX a. vidurio buvo leidžiamos daugiausia religinio turinio knygos.

Suomių kalboje yra daug šnekamosios kalbos žargono, ypač vadinamojo stadin slangi („Helsinkio žargono“). Įdomu tai, kad šiuo slengu kalba ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Slengui ypač didelę įtaką daro kalbos ekonomijos principas, t. y. tendencija trumpinti žodžius, todėl trumposios žodžių formos vartojamos ir šnekamojoje, ir rašytinėje kalboje. Šnekamoji kalba turi tendenciją dominuoti prieš literatūrinę kalbą. Net dėstytojai paskaitose vartoja slengo žodžius.

Literatūrinė kalba Suomijoje vartojama švietime (pvz., oficialiose kalbose), žiniasklaidoje ir viešajame administravime.

Suomių kalboje vartojama lotynų abėcėlė. Tarimas ir rašyba gana panašūs, dažniausiai ta pati raidė atitinka tą patį garsą. Visi balsiai yra trumpieji ir ilgieji. Visi priebalsiai, išskyrus „d“, „v“ ir „j“, taip pat gali būti tariami pailgintai. Garsų ilgesys žymimas dviguba raide.

Žodžio pirmasis skiemuo visada kirčiuojamas pagrindiniu kirčiu. Suomiai laikosi to paties principo ir kalbėdami apie svetimžodžius. Sakiniai paprastai turi krentančią intonaciją, o klausiamieji sakiniai neturi kylančios intonacijos.

Šiai kalbai būdinga daug balsių ir dvibalsių – pastarųjų net 16. Daiktavardžiai turi turtingą linksniavimo sistemą – 15 linksnių, bet neturi giminės kategorijos. Kalboje nevartojami artikeliai ir nėra veiksmažodžių rūšių. Suomių kalboje yra tik viena linksniuotė. Priklausomybė išreiškiama ne įvardžiais, o konkrečiomis savybinėmis priesagomis. Veiksmažodžiai turi tik vieną asmenuotę.

Suomių kalbos žodyne yra daug skolinių iš baltų, germanų ir slavų kalbų. Nors suomiai, atrodo, nenoriai vartoja svetimžodžius, o daugeliui tarptautinių žodžių sukuria savus žodžius, šiuolaikinėje suomių kalboje vis dar yra daug anglicizmų ir amerikonizmų. Mokslininkai šią tendenciją aiškina dideliu jaunimo susidomėjimu JAV popkultūra.

Kalbos kodas ISO 639-1: fi